Klimato ateities modeliai rodo, kad Lietuva bus tarp tų šalių, kuriose sąlygos žemės ūkio gamybai išliks palankios. Žemės ūkis tikrai nebesiverš į natūralius (kiek jie turi išlikti natūralūs – kitas klausimas) gamtos plotus. Todėl esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas maisto ir žaliavų gamybai tinkamas naudmenų lopinėlis bus panaudotas. Geriau anksčiau negu vėliau. Tačiau viena iš didžiųjų problemų, šalia „sofos“ ūkininkų, kurias reikia išspręsti kuo skubiau – žemės ūkio naudmenų, dirbtinai paverstų daugiamečiais žolynais (DGP), teisės naudoti pagal tikrąją jų paskirtį restitucija. Tai liudija pamažu buvusių rodiklių link artėjantys daugiamečių žolių plotai.
Kodėl problemą būtina spręsti dabar?
Turbūt siekiant ataušinti įkaitusią DGP problemą, galimybę ją išspręsti sudarė praėjusių metų pabaigoje priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 2025/2649, pakeičiantis bazinį reglamentą 2021/2115. Tiesa, nors sprendimas yra paprastas ir daugumai žemės savininkų savaime suprantamas, ne vienam valdininkui dėl to tektų perlipti per save.
Kiek daugiau negu prieš metus Europos Komisija (EK) pateikė pasiūlymą dėl 2028–2034 m. biudžeto, o taip pat su juo susijusių teisės aktų projektus, taip pat ir dėl bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP). Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos Europos Sąjungos (ES) paramos BŽŪP įgyvendinimo 2028–2034 m. sąlygos projekto, 3 straipsnyje „Atsakingas ūkininkavimas“ nustatomi reikalavimai, kuriuos, siekdami gauti tiesiogines išmokas, turės įgyvendinti pareiškėjai. Praktiškai tai – privalomų, šiuo metu taikomų „Paramos sąlygų“ analogas. Šio straipsnio 4 dalyje įvardijami ES keliami tikslai apsaugos praktikoms, atitinkančioms dabartinius geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimus. Tačiau yra vienas ir esminis skirtumas – juos nacionaliniu lygmeniu turės nustatyti pačios valstybės narės.
Nenuostabu, kad vienas iš ateities GAAB tikslų – „Daugiamečių žolynų žemės ūkio paskirties žemėje apsauga“. Juk kažkas yra atsakingas už šių plotų priežiūrą, kažkam pavesta jų išsaugojimo kontrolė ir t. t.
Tačiau reglamentas taip pat suteikė teises EK, ir manyti, kad ji atsisakys savo galių bei nepasinaudos 2 straipsnio galimybėmis priimti ir teikti nacionalines rekomendacijas, neverta. Taigi, yra didžiulė tikimybė, kad DGP tema nebus palikta valstybių narių savarankiškiems sprendimams. Todėl, kaip ir dabar, būsimuoju laikotarpiu ypač svarbūs bus DGP referenciniai plotai. O jie gerokai viršija buvusius 2013 m., t. y. kol nebuvo sukurtos sąlygos, kuriomis ariama žemė žolynais buvo paverčiama automatiškai.
Siūlomas DGP problemos pseudo-sprendimas?
Reglamentu 2025/2649, keičiančiu bazinį reglamentą 2021/2115), nustatyta: „Valstybės narės gali nuspręsti, kad žemė, kuri 2026 m. sausio 1 d. tebėra priskirta prie ariamosios žemės, ir toliau priskiriama prie ariamosios žemės ir nepriskiriama prie daugiamečių žolynų, net jei pirmoje pastraipoje nurodytas laikotarpis yra pasibaigęs ir žemė nebuvo ariama ar dirbama arba atsėta kitokių rūšių žole ar kitais žoliniais pašarais.“
Reglamentas paskelbtas oficialiame leidinyje ir įsigaliojo 2025 m. gruodžio 31 d. Tad laiko, kad žemės savininkai galėtų išreikšti savo valią dėl nuosavybės teise priklausančios žemės paskirties, nebuvo duota.
2026 m. birželio 4 d. Žemės ūkio ministerija pateikė EK eilinį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) pakeitimą. Be kitų dalykų, jame siekiama realizuoti aukščiau paminėtu reglamentu suteiktą teisę. Pakeitime rašoma: „1. Dėl Strateginio plano 4.1.2.4.8 dalies pakeitimo, patikslinant daugiamečių pievų apibrėžimą. Dalyviai pakeitimą vertino palankiai kaip ūkininkams naudingą supaprastinimą, nors kilo klausimų dėl duomenų ir galimo poveikio. Paaiškinta, kad naujai daugiamečių pievų statusas būtų suteikiamas ne automatiškai, o ūkininko pasirinkimu deklaruojant. Sprendimai remsis Žemės ūkio duomenų centro ir istoriniais duomenimis, o pakeitimas netaikomas jau esamoms pievoms, todėl nekenkia rodikliams ar biologinei įvairovei. Konstatuota, kad siūlomas pakeitimas sumažins dirbtinį laukų arimą ketvirtaisiais metais ir suteiks daugiau lankstumo ūkininkams. Pritarta bendru sutarimu.“ (Tiesą sakant, Stebėsenos komitete pritarta ne visai tokiai formuluotei.)
Nors, kaip matome, EK išsiųstame tekste teigiama, kad bus atsižvelgiama į ūkininko pasirinkimą deklaruojant pasėlius, iš tikrųjų taip nėra. Faktiškai, kaip ir nurodoma, bus remiamasi istoriniais 2025 m. pasėlių deklaravimo duomenimis. Teiginys, jog tai atitinka ūkininko pasirinkimą, šiek tiek neatitinka tikrovės. Nes kiekvienas pareiškėjas, 2025 m. deklaruodamas pasėlius, buvo informuotas ir patvirtino savo parašu, jog, peržengus šaliai nustatytą referencinį DGP plotą, bus taikomos atitinkamos sankcijos – tad apie laisvai išreikštą valią negali būti nė kalbos. Taigi, SP pakeitimu Lietuva pati nusistato naują referencinį DGP plotą, kuris problemos iš esmės nesprendžia, o vėliau dėl to važiuoti į Briuselį nebebus prasmės.
Kaip padėti tašką, sprendžiant DGP problemą?
Problemos sprendimas yra paprastas, jį senokai pasiūlė žemdirbių atstovai, kurie prieš keletą metų vykusiam susitikimui su DG-Agri pareigūnais parengė ir pateikė autorizuotus žemės nuosavybės dokumentų vertimus, kuriuose buvo aiškiai nurodyta jos paskirtis. Spėju, būtent šie dokumentai galutinai išjudino iš mirties taško daugiamečių žolių problemą.
Kas kitas, jeigu ne valstybės vardu išduoti dokumentai gali apspręsti žemės paskirtį? Būtent juose nurodytos paskirties žemę įsigijo savininkas ir būtent jie garantuoja savininko teises, o vėliau, pvz., dėl valstybei svarbių priežasčių jas apribojus – užtikrina deramas kompensacijas. Ir jokie žemesnės hierarchijos teisės aktai negali to pakeisti. Manau, kad tai puikiai suprato DG-Agri pareigūnai, įvertinę ir galimus ginčus teismuose.
Todėl, kol dar ne vėlu, SP reikia pakeisti EK išsiųsto teksto sakinį taip: „Sprendimai remsis Žemės ūkio duomenų centro ir istoriniais duomenimis, o pakeitimas netaikomas jau esamoms pievoms, todėl nekenkia rodikliams ar biologinei įvairovei žemės sklypų paskirtimi, kuri yra nurodyta žemės nuosavybės dokumentuose.“
Iš anksto atremiant argumentus, jog centralizuotų duomenų apie žemės sklypų paskirtį nėra, galima trumpai atsikirsti, jog darbais, o ne žodžiais deklaruojamo skaitmenizavimo ir „Didžiųjų duomenų“ (Big Data) amžiuje tai – ne žemės savininkų problema. O praktinis sprendimas galėtų būti toks – deklaracijoje DGP plotus pakeitus DGP ariamoje žemėje, pakaktų pateikti jų nuosavybės dokumentą.
Ta proga nukrypsiu į šalį dėl šiuo metu eskaluojamos temos, jog, deklaruojant pasėlius, privalu rašytiniais dokumentais įrodyti žemės valdymo teisę, kuri, neva, yra keliama iš Europos audito rūmų vykdyto audito. Priminsiu, jog tiek atsakymuose EK vardu, tiek Europos teisingumo teismo bylų sprendimuose yra aiškiai pasakyta, jog tai yra valstybių narių kompetencijos klausimas, t. y. ES teisės aktais joms tai daryti nedraudžiama. Svarbu, kad ES nebūtų daroma finansinė žala, pvz., dėl dvigubo finansavimo, ir deklaruojamuose plotuose laikomasi ES standartų ir reikalavimų. Mano giliu įsitikinimu, tokią nuostatą visiškai atitinka šiuo metu galiojančios pasėlių deklaravimo taisyklės (pvz., plotams persidengiant) bei Žemės ūkio ministro įsakymais patvirtinti „Paramos sąlygų“ reikalavimai.
Kas yra daugiametis žolynas?
Pradėsiu nuo klausimo. Ar žemės ūkio paskirties žemei pagal reglamentą priskirtas žolynas yra žolynas, jeigu jame auga 5 smilgos, net jeigu jis yra deklaruojamas kaip priskirtas „daugiamečių žolynų“ kategorijai? Panašų klausimą teko užduoti ekoschemos „Ariamos žemės keitimas pievomis“ autoriams, kurie įrašė absoliutų draudimą jas atsėti antraisiais–penktaisiais metais, pvz., net joms visiškai ar atskirais plotais išnykus.
Taip, kaip aš įsivaizduoju, daugiamečių žolynų naudą ir jiems priskiriamas funkcijas gali atlikti tik žoline augalija padengti ir tinkamai prižiūrimi plotai. Nesuprantu, gal kas paaiškins, kokios įtakos gali turėti žemės, kurioje jie yra deklaruojami, paskirtis. Puikiausiai gali būti deklaruojami DGP plotai daugiau kaip 5 (dabar jau 7) metus ariamoje žemėje. Ir kas nuo to pasikeis?
Vėl nukrypstant į šalį – neteko matyti pagrindimo, kodėl privalomam žolynų išlaikymui buvo pasirinkti 5 ar 7 metai. Ar 2–3 metus laikomas žolynas jau yra nieko vertas? Gal kam nors žinomas išaiškinimas, kaip buvo nustatytas „absoliutus gėris“ – 170 kg/ha N riba Nitratų direktyvoje arba absoliuti, nepriklausomai nuo realių sąlygų, 8 savaičių ir nė minutės trumpiau išlaikymo norma rudeniniam posėliui ir t. t.? Todėl jeigu ūkininkas nusprendė net ir 100 metų ariamoje žemėje deklaruoti žolynus – padėkokime jam kol pasaulis, nors ir badaujantis, leis tokią prabangą. Tačiau niekas negali uzurpuoti jo teisės naudoti žemę pagal jos tikrąją paskirtį.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.
