Kuri ateities problema didesnė: dirbamos žemės trūkumas ar žmonių, galinčių ją dirbti, deficitas? Specialaus tyrimo rezultatai mėgina atsakyti į šį klausimą, tačiau bendra tendencija ne itin guodžianti.
Šių metų vasarą žurnale „Nature Sustainability“ paskelbtas labai įdomus tyrimas. Tyrėjai išanalizavo situaciją 172 šalyse ir aiškinosi, kokie faktoriai galėtų apriboti žemės ūkį nuo 2030 iki 2100 m.
Ar pakaks žmonių?
Pirmiausia jie įvertino, kiek žemės galima apdirbti, atsižvelgiant į klimatą, dirvožemį ir topografiją. Tada jie apskaičiavo, kiek pasėliams tinkamos žemės galėtų išlaikyti žemės ūkis, atsižvelgiant į numatomą darbuotojų skaičių ir numatomą produktyvumo augimą. Galiausiai jie palygino rezultatus su numatomu plotu, reikalingu būsimai maisto paklausai patenkinti.
Šio tyrimo tikslą galima paaiškinti paprastu pavyzdžiu. Jei gamtinės sąlygos leidžia dirbti 100 000 hektarų plote, tačiau darbuotojų skaičius ir turima technika yra pakankami tik 70 000 hektarų plotui valdyti, tai pagrindinė problema yra žemės ūkio sektoriaus pajėgumai.
Tačiau autoriai neskaičiavo būsimų laisvų darbo vietų ar sezoninių darbuotojų trūkumo konkrečiuose ūkiuose. Jie analizavo platesnį reiškinį: ar prognozuojamas žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius, remiamas technologinės plėtros, bus pakankamas reikiamam plotui padengti?
Nepakankamas produktyvumas
Užimtumo sumažėjimas nebūtinai reiškia gamybos sumažėjimą. Dėl didesnių mašinų, palydovinės navigacijos, automatizavimo ir paslaugų teikimo vienas žmogus dabar gali valdyti daug didesnį plotą nei prieš kelis dešimtmečius.
Todėl autoriai į tyrimo modelį įtraukė ne tik darbuotojų skaičių, bet ir žemės ūkio produktyvumo augimą. Tai apima, be kita ko, techniką, kapitalą, gamybos priemones, žinias ir ūkių organizavimo būdą.
Tačiau ekonomikos plėtra vyksta dviem kryptimis. Viena vertus, ji suteikia žemės ūkiui prieigą prie modernių technologijų. Kita vertus, pramonė ir paslaugos pritraukia darbuotojus, siūlydamos didesnius atlyginimus, stabilesnį darbą ir lengvesnes darbo sąlygas. Jauni žmonės išvyksta į miestus, o kai kuriems ūkiams nepavyksta rasti įpėdinių.
Todėl tyrėjai tyrė, kurie iš šių pokyčių gali įvykti greičiau: produktyvumo augimas ar žmonių nutekėjimas iš žemės ūkio?
Rezultatai rodo, kad daugelyje regionų vien mechanizacijos gali nepakakti, kad būtų kompensuotas sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas.
Pasiskirstymo klausimas
Pasauliniu mastu tyrėjai nenumato scenarijaus, kai trūks dirbamos žemės. Pagrindiniuose scenarijuose bendras naudojamas plotas išlieka pakankamas. Tačiau problema yra netolygus žemės, žmonių ir kapitalo pasiskirstymas.
Vienoje šalyje gali atsirasti naujų, tinkamų auginti žemių, tačiau gali trūkti darbuotojų, infrastruktūros ir investicinių lėšų. Kitame regione gyventojų gali būti pakankamai, tačiau gamybą gali riboti sausra, dirvožemio kokybė arba žemės trūkumas.
Autoriai atkreipia dėmesį, kad tokiose šalyse kaip Kanada, Rusija ir Šiaurės Europa gali atsirasti naujų, tinkamų pasėliams auginti žemių. Tačiau vien visuotinis atšilimas nereiškia, kad žemės ūkis iš tikrųjų plėsis į šias teritorijas.
Technologijų plėtros tempas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Pagal vieną scenarijų, kai produktyvumas augo lėčiau, pasauliniai žemės naudojimo pajėgumai 2100 m. patenkino apie 90 proc. prognozuojamos paklausos.
Prasti Europos rezultatai
Europos rezultatai yra mažiau palankūs nei pasaulinės prognozės. Pasak tyrėjų, daugelyje Europos šalių žemės ūkiui skirtas plotas gali būti mažesnis nei plotas, reikalingas paklausai patenkinti. Daugeliu atvejų žemės ūkio plėtrą čia riboja mažėjantis darbuotojų skaičius ir nepakankamas produktyvumo augimas.
Autoriai atkreipia dėmesį į ypač didelę riziką Rytų Europai. Dviejuose išsamiuose scenarijuose regionas patirs trūkumą visą XXI amžių. Pagal vieną scenarijų, žemės naudojimo pajėgumai iki amžiaus pabaigos atitiks tik maždaug 60 proc. prognozuojamos paklausos.
Tai nereiškia, kad 40 proc. laukų būtinai liks pūdymui, ir kad visos regiono šalys susidurs su ta pačia situacija. Tai tik rodo, kad neturėdamas pakankamai darbo jėgos ir spartaus produktyvumo augimo, regionas gali nesugebėti išnaudoti reikiamo žemės ūkio paskirties žemės ploto.
Objektyvūs duomenys
Tyrimas žvelgia į ateitį, tačiau jame aprašomas procesas jau vyksta dabar. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2025 m. Europos Sąjungoje žemės ūkio sektoriuje dirbo 7,4 mln. visą darbo dieną dirbančių darbuotojų. Tai buvo 2,2 proc. mažiau nei ankstesniais metais ir atskleidžia akivaizdžias susitraukimo tendencijas. Tačiau kiti skaičiai dar iškalbingesni: nuo 2010 iki 2025 m. ES žemės ūkyje sumažėjo maždaug 3 mln. visos darbo dienos ekvivalento darbo vietų arba beveik 29 proc.
„Eurostat“ naudoja vadinamuosius metinius darbo vienetus (AWU). Vienas toks vienetas atitinka vieno asmens, dirbančio visą darbo dieną visus metus, darbą.
Todėl tai nėra konkretus žmonių skaičius. Šis skaičiavimo metodas atsižvelgia į tai, kad daugelis žmonių ūkiuose dirba sezoniškai, ne visą darbo dieną arba tik dalį metų.
2025 m. daugumoje ES šalių buvo sunaudota mažiau bendrų žemės ūkio darbo vienetų nei ankstesniais metais, ypač ryškus susitraukimas buvo Rumunijoje (-11,7 proc.) ir Lietuvoje (-10,6 proc.). Priešingai, kai kuriose šalyse 2025 m. panaudotos darbo jėgos apimtis buvo didesnė, o didžiausias pakilimas buvo Ispanijoje (+2,0 proc.), kiek mažesnis augimo tempas buvo Kroatijoje (+1,0 proc.), Kipre (+0,9 proc.), Airijoje (+0,5 proc.) ir Maltoje (+0,4 proc.).
Per 15 metų laikotarpį nuo 2010 iki 2025 m. bendros žemės ūkio darbo jėgos sąnaudos beveik visose ES šalyse smarkiai sumažėjo: didžiausias mažėjimo tempas buvo Bulgarijoje (vidutiniškai -6,3 proc. per metus), Vengrijoje (-3,9 proc. per metus), Rumunijoje (-3,5 proc. per metus), Slovakijoje (-3,4 proc. per metus), Latvijoje (-3,3 proc. per metus) ir Lenkijoje (-3,2 proc. per metus). Vienintelė šios bendros tendencijos išimtis buvo Malta (vidutiniškai +2,3 proc. per metus).
Išvados
Vis dėlto tyrėjai akcentuoja, jog užimtumo sumažėjimas gali būti modernizacijos, o ne žemės ūkio nuosmukio rezultatas. Jei vienas ūkis padvigubina savo plotą dėl naujos technikos, sumažėjęs darbo jėgos skaičius nebūtinai sumažina pasėlių plotą ar gamybą.
Tačiau ne kiekvieną darbą galima lengvai automatizuoti. Grūdų ūkyje vienas žmogus, naudodamas tinkamą įrangą, gali valdyti šimtus hektarų. Daug sunkiau pakeisti darbuotojus vaisių auginimo, daržovių auginimo, minkštųjų vaisių gamybos ir kai kurių gyvulininkystės sistemų srityse.
Taip pat išlieka labai svarbi prieiga prie kapitalo. Ūkis, galintis įsigyti robotą, modernų traktorių ar didesnę mašiną, gali lengviau kompensuoti darbuotojų trūkumą. Ūkininkas, kuris negali samdyti darbuotojų, bet taip pat neturi lėšų investicijoms, susidurs su sunkesne padėtimi.
Žurnale „Nature Sustainability“ paskelbtame tyrime anaiptol neįrodoma, kad po kelių dešimtmečių laukai liks be ūkininkų. Tačiau jame parodoma, kad vien žemės prieinamumas negarantuoja galimybės joje auginti pasėlius.
Faktinis žemės naudojimas žemės ūkiui taip pat priklausys nuo darbuotojų skaičiaus, mechanizacijos lygio, galimybės gauti kapitalo ir produktyvumo augimo tempo. Naujausi „Eurostat“ duomenys tik patvirtina, kad žemės ūkio darbo ištekliai jau mažėja.
Svarbiausias ateinančių metų klausimas yra ne tik tai, ar bus pakankamai žemės. Lygiai taip pat svarbu bus, ar vis mažės žmonių, galinčių ją dirbti.
Parengė Ričardas Čekutis
