Andrius Dirmeikis su žmona Diana ir dviem dukromis gyvena ir ūkininkauja Gižuose (Vilkaviškio r.). Tęsdamas savo tėvų – Audrutės ir Algio Dirmeikių, ūkininkavimo tradiciją, ūkininkas neapsiriboja vien augalininkystės ūkiu ir imasi kitokios veiklos. Pavyzdžiui, būdamas aistringas baikeris, motociklu keliauja po įvairias šalies vietas ir apie savo įspūdžius pasakoja „YouTube“ kanale. Užsiėmimą turi ir D. Dirmeikienė – moteris jau kelerius metus kepa tortus ir pyragus savo kepyklėlėje. „Tai, ką mes darome ir kaip gyvename, mums patiems labai tinka ir patinka. Pasirinkto kelio nekeisime, nors ateityje ūkį ir norėtume išplėsti“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino A. Dirmeikis.
Kūrėsi plyname lauke
Ūkininkas A. Dirmeikis pasakojo, kad vienoje Gižų kelio pusėje yra tėvų ūkis ir sodyba, o kitoje gyvena jis pats su žmona Diana ir dukromis – dvylikamete Rusne ir devynerių Karile. „Tėvai savo ūkį įkūrė dar 1992-aisiais. Toje vietoje, kur dabar gyvename, tuomet nieko, išskyrus plyną lauką, nebuvo. Tėvai atsiėmė močiutės iš mamos pusės apie 20 ha žemės ir po truputį pradėjo ūkį „lipdyti“. Ūkininkauti labiau buvo linkęs tėvas, gimęs ir augęs kaime, jam kaimiškas gyvenimo būdas buvo įaugęs į kraują“, – pastebėjo ŪP pašnekovas.
Pasinaudoję parama, A. Dirmeikio tėvai pirmiausia į dar tik kuriamą ūkį nusitiesė apie 1,5 km ilgio žvyruotą keliuką. Vėliau pradėjo statyti būtiniausius gyvenimui ir ūkininkavimui pastatus, kartu palengva plėtė ir ūkį. „Kiek žinau, tėvams nebuvo lengva. Paskolas buvo baisu imti dėl nenormaliai didelių palūkanų. Gelbėjo darbštumas, kantrybė, sumanumas ir užsibrėžtų tikslų siekimas“, – pasakojo Vilkaviškio r. ūkininkas.
Iki 2008-ųjų, vadinamosios pieno krizės metų, A. ir A. Dirmeikiai dar laikė apie 40–50 pieninių karvių bandą su prieaugliu. Tačiau vėliau gyvulių atsisakė dėl paprastos priežasties: darbo daug, o pajamų – mažai. „Be to, tuo metu ir aš pradėjau studijuoti universitete, namuose būdavau retai. Penkeriais metais už mane jaunesnis brolis Albertas dar buvo ne toks ir didelis pagalbininkas. Nusprendėme, kad ateityje liksime prie ekologinio augalininkystės ūkio“, – prisipažino ŪP pašnekovas.
Lengvas apsisprendimas
Baigęs žemės ūkio ekonomikos studijas, A. Dirmeikis dirbo pagal įgytą specialybę tiek valstybiniame, tiek ir privačiame sektoriuje. Tačiau greitai įsitikino, kad tikrai ne jam už uždarų durų, biure išbūti aštuonias valandas ir pasaulį matyti tik pro langą. „Nuo 2011 m. antrosios pusės grįžau į tėvų ūkį, o neilgai trukus, po poros metų ūkį įregistravau ir savo vardu. Viskas stojo į savo vietas. Dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad ūkininkavimas man – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Ar pirmadienis, ar penktadienis, ar lyja, ar saulė šviečia – vis sukiesi amžiname rate. Būna ir lengvesnių, ir sunkesnių metų. Bet nusivilti, patirti nuoskaudų, nuleisti rankų neleidžia požiūris į tai, ką darau. O ūkininkauti man tikrai patinka, nuo idėjų iki veiklos ir kitų procesų“, – pasakojo ūkininkas.
Šeimos ūkis
Nuo 20 ha prieš beveik 35 metus iki 280 ha. Taip padidėjo Dirmeikių ir jų sūnų šeimos ūkio dirbamos žemės valdos. Bent jau kol kas, pasak A. Dirmeikio, visus ūkio darbus pavyksta nudirbti patiems, iš šalies darbininkų samdyti nereikia. Per ankstesnius darbymečius, ypač per javapjūtę, tiesa, yra tekę kviestis talkos. Tačiau trumpam laikotarpiui, ūkininko pastebėjimu, nėra lengva rasti atsakingų, suinteresuotų žmonių. Visiems metams nedideliame ūkyje darbininką aprūpinti nuolatiniu darbu nėra galimybių.
„Tėvas darbuojasi šiek tiek mažiau, mums, jaunesniems ūkininkams, didieji darbai tenka. Tačiau tėvas nepamainomas, kai reikia suremontuoti techniką. Nei aš, nei brolis šito nesugebame“, – ŪP tvirtino pašnekovas.
Per kelis ūkininkavimo dešimtmečius Dirmeikiai apsirūpino traktoriais, kombainais, būtinais žemės dirbimo padargais. Tik, A. Dirmeikio nuomone, labai greitai besikeičiančios technologijos verčia įsigyti vis naujesnės, modernesnės technikos. Ateityje ūkį, jei tik būtų įmanoma, ketintų dar išplėsti apie 70–80 ha. Tik Sūduvoje tai padaryti, ūkininko tvirtinimu, yra labai sudėtinga.
Bendrystė
Tradiciškai daugiausia Dirmeikių šeimos augalininkystės ūkyje auginami rapsai, kviečiai, dėl sėjomainos sėjami žirniai, avižos. Apie 15–20 proc. pasėlių ūkininkas atsėliuoja. Apie 90 proc. tik nuimto derliaus A. Dirmeikis išveža iš karto. Prieš porą metų jis tapo kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ nariu. Iki lapkričio 1 d. kooperatyvo elevatoriuose saugoti grūdus A. Dirmeikiui nieko nekainuoja, todėl nėra būtinybės labai skubiai naujojo derliaus parduoti.
Pagal galimybes ūkininkas dalyvauja ir Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos (VKŪS) veikloje. Pirmiausia dėl bendrystės, kuri, jo nuomone, yra nemaža jėga. VKŪS vienija apie 100 narių. „Vilkaviškio r. deklaruojamas didžiausias pasėlių plotas visoje šalyje – 86–87 tūkst. ha. Natūralu, kad ir ūkininkų mūsų krašte yra daug. Žinoma, VKŪS galėtų priklausyti ir daugiau ūkininkų. Bet ir tie, kurie esame, veikiame aktyviai. Priklausome ir Lietuvos ūkininkų sąjungai, prezidiume turime savo atstovą. Smagu, kad galime daryti įtaką mums svarbiems sprendimams. Ir naujienas galime greitai sužinoti“, – kalbėjo ŪP pašnekovas.
Ūkininko nuomone, kuo toliau, tuo sunkiau pavieniams smulkiems ar vidutiniams ūkiams bus konkuruoti su stambiais ūkiais ar žemės ūkio bendrovėmis. Mažesnieji natūraliai liks didesniųjų šešėlyje.
Gižai gyvi
Dirmeikių ūkis ir jo šeimininkai įsikūrę Gižuose, vietoje, kurioje aktyvi bendruomenė, vyksta įvairūs renginiai, šventės. Seniūnijos pastate veikia ir biblioteka, yra pagrindinė mokykla su vaikų darželiu.
„Gižai yra strategiškai geroje vietoje. Nuo mūsų iki Marijampolės nėra ir 10 km, iki Kauno – apie 60 km. Iki „Via Baltica“ magistralės nuo ūkio – apie 5 km, Europai lieka ranką paduoti. Gižų seniūnijoje, vienoje iš nedaugelio Vilkaviškio savivaldybės seniūnijų, gyventojų priskaičiuojama apie tūkstantį, ir jų ne mažėja, o daugėja. Gižuose gyventojų – apie 800. Atsikrausto pas mus jaunų žmonių, kurie grįžta po studijų ar emigracijos. Bet yra ir tokių, kurie į Gižus persikelia iš Vilkaviškio, nors būstai pas mus nėra pigūs, kaip kaimiškoje vietovėje, nelabai ir Marijampolės priemiesčio būstų kainoms nusileidžia“, – apie Gižus ir jų ypatumus pasakojo A. Dirmeikis.
Gižuose ūkininkauja ne vienas ūkininkas. Ūkiai labai skirtingi tiek pagal dydį, tiek ir pagal ūkininkavimo kryptį.
Motofermerių kelionės ir kepyklėlė
Be ūkininkavimo, kurį A. Dirmeikis vadina tiek darbu, tiek ir gyvenimo būdu, ūkininkas dar labai mėgsta keliauti motociklu. Kartais į keliones ant ratų išsiruošia su žmona ir dukromis.
„Maždaug prieš ketverius metus pradėjau svajoti apie savo „YouTube“ kanalą, kuriame galėčiau papasakoti ir parodyti, ką keliaudamas matau. Pakalbėti mėgstu, viešumoje rodytis nebijau. Šį pavasarį imti ir sukurti kanalą smarkiai stumtelėjo žmona. Tai ir sukūriau. Smagu ir kelionių įspūdžiais, ir apskritai motociklininko gyvenimu pasidalyti. Ūkininkų, kurie apie savo ūkius pasakoja, yra ne vienas. Bet ūkininkų-motociklininkų-keliautojų pačiam sutikti neteko“, – pasakojo A. Dirmeikis ir pripažino, kad aplinkui ūkį ir motociklą sukasi visa jo šeima.
Saldų ir kvapnų užsiėmimą turi ir D. Dirmeikienė. Prieš aštuonetą metų, gimus antrajai dukrai, moteris nebegrįžo į ankstesnį darbą, o pradėjo sau, savo artimiesiems, draugams kepti pyragus ir tortus. Kai gerų įvertinimų, paskatinimų sulaukdavo vis daugiau, ryžosi įsirengti savo kepyklėlę ir pradėti verslą.
„Kaip man žemės ūkio darbai, taip žmonai saldumynų gaminimas arčiausiai širdies, nors pagal išsilavinimą ji yra teisininkė, baudžiamosios teisės specialistė“, – atviravo ŪP pašnekovas.
Andriaus DIRMEIKIO nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja
