Prieš septynerius metus Ernesta ir Darius Budriai Raseinių r. įkūrė „Meilės ūkį“, kuriame augina lazdynus, moliūgus, sausmedžius ir kt. Ūkininkė prisimena, kad, sužinoję, kokias uogas jie pasirinko auginti, ne vienas sukiojo pirštą prie smilkinio. Tačiau, anot pašnekovės, jaunieji ūkininkai ir turi būti šiek tiek pamišę, kad darbus biure iškeistų į žemės ūkį.
E. BUDRIENĘ kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Laima SAMULĖ.
– Ernesta, ar visuomet svajojote apie savo ūkį?
– Su vyru esame miesto vaikai, bet mūsų seneliai gyveno kaime, todėl turėjome galimybę ir laimę pažinti kaimo gyvenimą, žmogaus prisitaikymą prie natūralaus gamtos ciklo, sezoninius darbus ir sezoninių gėrybių laukimą bei džiaugsmą jų sulaukus. Visa tai norėjosi perteikti vaikams, todėl, susilaukus pirmagimės, labai daug laiko leisdavome miškuose, laukuose, keliaudami po Lietuvą. Kai pradėjome kurtis savo sodyboje, pradėjome auginti šiek tiek daržovių, uogų. Toliau dirbome mieste, bet visas laisvalaikis, savaitgaliai, atostogos būdavo sodyboje, nes, norėdamas turėti gražią aplinką, turi ją prižiūrėti – nepakanka užsukti kartą per mėnesį.
– Nuo ko prasidėjo „Meilės ūkis“?
– 2016 m. vasarą buvau grįžusi po vaiko auginimo atostogų. Po darbo, važiuodama namo, stabtelėjau turgelyje nupirkti šeimai uogų. Įsivaizdavau, kad perku iš ūkininkės, net pasakiau, jog uogos skirtos mažam vaikui. Prekeivė patvirtino, kad jos tikrai šviežios, sveikos ir labai skanios. Nusipirkau, pasiėmiau dukrą iš darželio, o grįžusi namo jas nuploviau – uogos tiesiog ištirpo akyse. Dabar suprantu, kad uogos tiesiog nebuvo šviežios. Labai nusivyliau, kad aš, būdama mama, moteris, kuri savo šeimą aprūpina maistu, negaliu pasitikėti tuo, ką dedu ant stalo. O juk sveikata priklauso nuo maisto. Nuo tada pradėjome auginti dar daugiau sodo ir daržo gėrybių, o perviršiu dalydavomės su artimaisiais. Natūraliai pradėjome domėtis žemės ūkiu, žiūrėti televizijos laidas apie ūkininkus – kaip jie gyvena, ką ir kaip augina, važinėjome po įvairiuose ūkiuose vykstančias edukacijas, mokymus. Kai laukdamasi antro vaiko išėjau nėštumo ir gimdymo atostogų, atsirado dar daugiau laiko ir erdvės, todėl nusprendėme pabandyti įkurti savo ūkį. Parašėme jaunojo ūkininko projektą ir kreipėmės paramos. Buvome nusprendę, kad jei patvirtins – imsimės, jei ne – tai ne. Patvirtino, bet prasidėjo karantinas, kartu atsirado ir dar daugiau laiko realizuoti idėją.
– Kokias gėrybes auginate?
– Turime kiek daugiau nei 5 ha žemės. Maždaug pusę ploto skyrėme sausmedžiams, o kitą pusę – braškėms, medlievoms, lazdynams ir moliūgams. Kai prieš 7 metus nusprendėme 2,5 ha užsodinti sausmedžiais, tėvai, giminaičiai, kaimynai kraipė galvas ir sukiojo pirštą prie smilkinio, nes nelabai kas Lietuvoje žinojo apie šias uogas. Ūkininkaudami jau septintą sezoną, matome, kokį gražų darbą mes ir kiti sausmedžių augintojai atlikome, populiarindami šias uogas. Nors pradžioje buvome šiek tiek nesuprasti dėl savo pasirinkimo, šiandien juo galime tik pasidžiaugti.
– Kuo ypatingos sausmedžių uogos?
– Sausmedžių uogos yra puikus vitaminų C, A, E ir antioksidantų šaltinis, padedantis stiprinti imunitetą ir kovoti su uždegimais. Šios uogos padeda palaikyti širdies veiklą, gerina kraujotaką bei pasižymi mažu kalorijų kiekiu. Vitamino C jose yra daugiau nei citrusiniuose vaisiuose. Moksliniuose šaltiniuose teigiama, kad sausmedžių uogos yra pačios vertingiausios kultūrinės uogos pasaulyje. Kai kuriais parametrais jos šiek tiek nusileidžia miško mėlynėms, bet kitais jas net lenkia. Uogos pasižymi gaiviu, saldžiarūgščiu skoniu, kuris dažnai apibūdinamas kaip šilauogių, mėlynių, aviečių ir juodųjų serbentų derinys.
– Ar daug priežiūros, darbo reikalauja šių uogų auginimas?
– Sausmedžiai yra gana atsparūs. Nors daugelį uogų rūšių reikia labai saugoti nuo amarų, bet mes pastebėjome labai įdomų dalyką – pakeli amarų apniktą šaką susisukusiais lapeliais, o ten noksta gražiausios uogos. Gamta moka pati susitvarkyti, kai jai netrukdai. Kaip ir daugelis augalų, sausmedžiai mėgsta drėgmę, todėl turime įsirengę laistymo sistemą. Pagrindinis darbas yra uogų rinkimas. Laikas nuimti derliui gana trumpas, o jei nespėsi, uogos nubyrės ant žemės. Pačios uogos gana smulkios, todėl tikrai yra ką veikti. Rankomis renkame skirtas valgyti, šaldyti, liofilizavimui. Skirtas uogienei, sultims, tyrėms ir kt. skiname kombainu, nes nieko tokio, jei jos bus šiek tiek pažeistos.
– Ar tai šeimos ūkis, ar samdotės ir darbuotojų?
– Taip, tai yra tik mūsų šeimos ūkis, todėl sukamės patys, kiek spėjame. Tikrai galėtume užauginti ir parduoti daugiau, bet pakankamai sudėtinga rasti darbo jėgos kaime, nes žmonės, kurie nori dirbti, susiranda nuolatinį darbą. Kaime po darbo laisvo laiko jau kaip ir neturi, nes reikia prižiūrėti kiemus ir daržus, o mums vežtis žmogų iš kažkur paprasčiausiai neverta, todėl dirbame daugiausia patys, pagelbėja tėvai, kiti artimieji. Tiesa, perkame liofilizavimo, sulčių spaudimo paslaugas, nes patys neturime gamybinių patalpų. Esame pakankamai mažas ūkis, todėl iki šiol visas savo ir iš Europos Sąjungos paramos gautas lėšas investuojame į ūkio modernizavimą bei plėtrą – nusipirkome galingesnį traktorių, kombainą, ravėtuvą ir autobusiuką uogoms vežti. Pasvajojame ateityje galbūt turėti savo gamybines patalpas, bet kol kas naudojamės paslaugomis tų, kurie puikiai išmano šiuos procesus ir turi reikiamą įrangą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
– Turbūt paantrintų visi ūkininkai, kad didžiausias iššūkis yra nenugalimos jėgos, kurios nuo mūsų nepriklauso – orai. Praėjusiais metais buvo labai vėsi ir drėgna vasara, todėl drįsčiau sakyti, kad buvo iki šiol blogiausias sezonas. Aišku, ši vasara dar nepasibaigė, bet panašu, kad praėjusieji metai buvo prasčiausi. Atrodo, darai viską taip pat, dar ir patobulėji kasmet, bet niekada negali žinoti, kaip susidėlios nuo tavęs nepriklausančios aplinkybės ir kaip jos lems derlių. Labai džiaugiamės, kad turime augalų, vedančių skirtingais sezonais – uogos sudaro tik dalį mūsų veiklos, nes dar imame rudeninį lazdynų riešutų ir moliūgų derlių. Tokia rizikos diversifikacija suteikia vilties ir saugumo – jei vienų augalų derlius tais metais nesėkmingas, tikėtina, kad sėkmingesnis bus kitų.
– Kodėl nusprendėte auginti būtent lazdynų riešutus?
– Nes patys valgome, taip pat norėjome apželdinti teritoriją, nes sodyba yra vienkiemis. Pagalvojome, kad būtų smagu viename kampe turėti daugiau apsaugos nuo gūsingų vėjų. O kodėl užuovėjos nesusikurti iš to, ką mėgstame? Taip pradėjome auginti lazdyno riešutus sau, o vėliau dalytis ir su kitais, nes mūsų sodyboje lazdynai sėkmingai klesti ir duoda gausų derlių. Apskritai mūsų auginamų kultūrų pasirinkimą nulėmė ir turimos žemės plotas, juk turėdami tik 5 ha negalime didelių lėšų investuoti į technikos parką, auginti javų ar pan. Lazdynai, uogos ir moliūgai puikiai tiko pagal mūsų galimybes ir skonį.
– Kokie, jūsų nuomone, yra dabartiniai jaunieji ūkininkai? Kas renkasi ateitį sieti su žemės ūkiu?
– Džiaugiuosi, kad jaunųjų ūkininkų vis daugėja, žmonės keliasi iš miestų į kaimus ir imasi kažką auginti. Labai smagu sutikti bendraminčių. Kokie jie? Be galo nuostabūs! Iš tiesų, šis žodis net per menkas jiems apibūdinti. Jaunieji ūkininkai yra žmonės, kurie labai myli gyvenimą, žmones ir gamtą, žemę. Žinoma, reikia turėti ir tam tikro pamišimo, kad iš patogios darbo vietos biure, jau turint tam tikrą statusą ir „antpečius“, pereitum prie guminių batų ir žemėtų panagių, bet būtent čia įžvelgtum savo laimę.
– Jei „lengvas pamišimas“ yra ūkininkui pageidautina savybė, tai kokios savybės įgyjamos jau ūkininkaujant?
– Per tuos 7 metus tikrai pasikeitėme, daug išmokome, supratome. Užsiimdamas ūkine veikla, supranti, kad ne viskas priklauso nuo tavęs – gali viską padaryti geriausiai, bet vis tiek negauti norimo rezultato. Ši veikla išmoko kantrybės ir tikėjimo, kad jei šiemet nepasisekė, galbūt geriau bus kitais metais. Man pačiai labai smagu gauti grįžtamąjį ryšį iš klientų, kai jie džiaugiasi, dėkoja, metai iš metų sugrįžta tų pačių produktų. Baigiantis mūsų 5 metų jaunojo ūkininko projektui, svarstėme veiklą baigti, nes darbas tikrai fiziškai ir emociškai labai sunkus. Uogų sezonas yra labai trumpas, tai – sprintas, o ne maratonas, todėl pamiegi vos 4–5 val. per parą, o likusias aktyviai dirbi. Reikia labai daug jėgų ir ištvermės, kad visko nemestum.
Kai pradėjome kalbėti su klientais, kad galbūt nebetęsime veiklos, jie nuliūdo: „Tai ką mes valgysime be jūsų uogų?“ Ši frazė priminė apie atsakomybę žmogui, kuriam ir dirbame šį darbą. Ji priminė, kad auginame ne tik uogas, bet ir pasitikėjimą, žmogaus ryšį su maistu. Juk tarnaujame ne pinigams, o žmogui. Tai suteikia prasmės ir jėgų dirbti toliau.
Ernestos BUDRIENĖS nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja
